Kaip pasigaminti naminio alaus

Dažnai sulaukiu klausimų tai kaip čia taip viskas neblogai gaunasi, kad taip paprasta su alaus kokybe ir skoniu apspjauti visokius švyturius ir utenas, tad nusprendžiau parašyti trumpą ir paprastą proceso apžvalgą  – vaizdeliui susidaryti. Ingredientai Puikiausiam alui išvirti pakanka 4 dalykų: vandens, salyklo, apynių ir mielių. Apie įvairius mitus, pvz alų iš miltelių, galima bus parašyti atskirą “FAQ” įrašą. Pradžia Namie vienu kartu verdu apie 20 litrų alaus – tai optimalus tūris, nes norint virti daugiau, reikia didesnių indų ir šiaip sunku tampyti tokius svorius. Taigi, 20-čiai litrų alaus reikės apie 5 kg salyklo. Salyklas yra daiginti, džiovinti ir sutraiškyti grūdai, dažniausiai miežiai: Salyklą užpilu karštu vandeniu ir leidžiu grūduose esantiems cukrums ištirpti tame vandenyje. Tai trunka 1-2 val. Šis vandens-salyklo marmalas vadinamas mentalu: Tada tas vanduo nukošiamas, ir gaunamas rudas saldus skystis. Stiklinę visada nupilu ir duodu atsigert šeimynai, ypač skanu vaikams (nes saldus!). Jis vadinamas misa: Kiek to cukraus ištirpo vandenyje, nuo to priklauso kiek alkoholio turės mūsų alus. Cukraus kiekis priklauso nuo salyklo kiekio, vandens ir jo temperatūros. Virimas Tada, visą tą skystį – misą – statome ant viryklės ir verdame valandą, reikiamu metu dėdami apynius. Apyniai – tai toks žalios spalvos augalas, kuris verdamas išskiria aromatą ir kartumą. Štai čia naudoju smulkintus ir supresuotus apynius (granules): Kokio skonio alų gausime priklauso ne tik nuo to, kokios rūšies apynius naudosime, bet ir kiek laiko virsime. Apyniai, verdami virš 30 minučių, išskiria daugiau kartumo, o jei verdami trumpiau – daugiau aromato. Apyniai į verdantį alų dedami buitiniu būdu:

Fermentacija Tada alaus mielės (jos taip pat būna įvairiausių rūšių ir gali įtakoti skonį LABAI smarkiai) paruošiamos ir supilamos į ką tik išvirtą ir atvėsintą skystį. Indas užsandarinamas ir paliekamas tik išėjimas susidariusiai angliarūgštei išeiti: Tokiame inde – fermenteryje – alus laikomas nuo savaitės iki mėnesio. Tuo metu alaus mielės maitinasi ištirpusiais cukrumis ir “kakoja” alkoholiu, angliarūkšte ir kitais cheminiais elementais, kurių skonis aluje po to mums patinka (arba ne :-)). Brandinimas Šioje stadijoje, po fermentacijos, iš esmės jau turime geriamą, alkoholio ir individualų skonį turintį alų, tačiau jo skonis dar labai “žalias” ir nenusistovėjęs. Tam, kad skonis geriau atsiskleistų ir nusistovėtų, alus išpilstomas ir brandinamas nuo 2 savaičių iki… kiek kantrybė leidžia. Pilstau dažniausiai į 0.25-0.5 litro standartinius stiklinius butelius, prieš tai juos išplovęs ir išdezinfekavęs. Dažnas klausimas būna: o tai kaip užkemši? Ogi su tokia paprasta technika: Neuždaryti kamšteliai pardavinėjami maišeliais, tad juos telieka užspausti ant butelio. Tam, kad alus dar šiek tiek užsigazuotų, dedama truputėlis cukraus (pamenat – mielės minta cukrumi ir gamina angliarūgštę!). Ragavimas Taigi, po dienos darbų virtuvėje, mažiausiai savaitės laukimo alui fermentuojantis, dar dviejų savaičių pradiniam brandinimui – alų galima pradėti ragauti. Daugmaž optimaliausias terminas nuo virtuvės iki stalo būna apie 2 mėnesius. Taigi, ne taip ir sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir svarbiausia, kad alus gaunasi ne kažkoks kaimiškas molis, kaip dažniausiai įsivaizduojamas naminis alus. Atspausdinus gražią etiketę galima lengvai pristatyti alų net ir didžiausiems “naminio” alaus priešininkams 😉 Pabaigai Alaus, kaip ir obuolių pyragų, receptų galima rasti internete, o perpratus svarbiausius aludarystės principus, jį galima sudaryti pačiam, eksperimentuoti ir atrasti savitą alaus braižą. Taip pat pasigaminti tokio alaus, kurio mūsuose negamina, niekas neimportuoja arba kainuoja ne visai padoriai daug.

Šaltinis: www.emptydot.com